Kitos paukščių rūšys

Ross-308 ir Cobb-500- tai pagrindinės šiuo metu auginamų pramoninių mėsinių , greitai augančių, viščiukų veislės. Šiaip jau jos daugiau skirtos auginti pramoniniuose paukštynuose,  tačiau tinka ir smulkiajam augintojui. Nors jas išvedė skirtingos firmos , ( škotų Aviagen Ltd ir amerikiečių Cobb- Vantres Inc.) , tačiau savo kilme ir savybėmis jos labai panašios ir praktiškai mažai kuo skiriasi. Suaugę paukščiai atrodo beveik identiškai, daugiau skiriasi tiktai jaunikliai.  Pavyzdžiui, kai kurie Cobb -500 vienadieniai viščiukai gali turėti juodų dėmelių, kai tuo tarpu Ross-308 yra visiškai balti. Ross-308 viščiukai kiek lėčiau plunksnuojasi ir maždaug trijų savaičių amžiaus yra gerokai plikesni, nei Cobb-500. Augimas ir svorio standartai jų abiejų yra labai panašūs ir smulkiajam augintojui ar paukštininkui – mėgėjui praktiškai nesvarbu kurią veislę laikyti. Kur kas svarbiau pirkėjui yra viščiukų sveikatingumas, kuris labiausiai yra įtakojamas veislinių tėvų būklės ir priežiūros kokybės paukštynuose, kur jie auginami. Čia galioja bendros taisyklės, kaip:

• Veisliniai paukščiai ( vadinami „tėvai“ ) turi būti auginami griežtai prisilaikant jų auginimo technologijos reikalavimų.
• Veisliniai paukščiai turi būti sveiki, laiku gydomi ir vakcinuojami nuo užkrečiamų virusinių ligų.
• Jų palikuonys- vienadieniai mėsiniai viščiukai turi būti išperinti moderniose peryklose su šiuolaikiškais inkubatoriais, griežtai prisilaikant perinimo technologijos reikalavimų.
• Jei vienadieniai viščiukai atsivežami iš toliau, tai jie turi būti gabenami specialiu transportu, kur užtikrinamas šildymas ir ventiliacija. Gabenimo laikas neturėtų būti labai ilgas, nors viščiukai be didesnių nuostolių ištveria keliones iki dviejų parų  (nelesinami ir negirdomi).
• Jei vienadienis viščiukas nebus iš karto parduotas, jis turi būti nedelsiant  patalpintas į šiltas patalpas, gauti gerti ir lesti, tiesiog pailsėti ir sustiprėti po kelionės. Patalpos turi būti švarios, išdezinfekuotos, kad neužsikrėstų kokiomis nors ligomis.
• Paprastai vienadienis viščiukas dar perykloje būna suvakcinuotas prieš kai kurias užkrečiamas virusines ligas, pavyzdžiui, infekcinį bronchitą, Gamboro ir Niukaslio ligas. Nors paskutinės dvi smulkiajam augintojui nėra labai aktualios. Didesnį  pavojų kelia dažniau sutinkamas infekcinis bronchitas.

Šiuolaikinis mėsinis viščiukas- broileris yra labai lepus paukštis, ypač pirmomis auginimo savaitėmis. Nerūpestingai auginant, greitai gali susirgti arba pradėti augti lėčiau, nei iš jo tikimasi. Šiuolaikinės genetikos ir gerų auginimo sąlygų ( o ne modifikuotų lesalų, kaip kad dabar dėl reikalo neišmanymo labai mėgstama kalbėti ) dėka jo augimas yra išties fantastiškai greitas: per pirmą savaitę mėsinio viščiuko svoris padidėja net keturis kartus, o 6 savaičių amžiaus, sverdamas apie 2,5 kilogramo, jau yra tinkamas pjauti. Deja, kad tai pasiekti, jam būtinai reikia  pačios geriausios kokybės kombinuoti lesalo ir labai gerų laikymo sąlygų. Savo kūno sandara mėsinis viščiukas- broileris primena atletą – kultūristą, bet ta sandara tikrai neprideda jam sveikatos. Antroje auginimo laikotarpio pusėje jis jau labai sunkiai ir nenoriai vaikšto, yra labai jautrus tiek laikymo sąlygoms, tiek lesalų kokybei. Lengvai užsikrečia įvairiomis ligomis, ypač, jei šalia yra vyresnių paukščių. Gerai dar, jei augdamas jis turi galimybę išeiti į gryną orą, pabūti saulėje, gauna papildomai lesti žvyro ir grūdų. Tačiau beveik visada dalis paukščių pulke auga prasčiau, atsilikdami nuo likusios dalies ir tas skirtumas augimo metu tik didėja. Vyresnio amžiaus paukščiai labai jautrūs karščiui, šiltu metu staiga sustojus širdžiai, krenta patys gražiausi ir iš pažiūros visai sveiki paukščiai. Kai kurie jų apšlumba, nes pabaidžius labai lengvai susilaužo kojų ir sparnų kaulus. Trūkstant ventiliacijos ir esant šiltam orui dalis paukščių dažnai suserga vandene. Viskas tai,  deja, yra mokestis už jų nenatūralų mėsingumą, kai trečdalis kūno masės atsideda ant krūtinės, o kojos ir sparnai lieka palyginus silpni. Kaulai nebespėja augti pagal raumenis ir dalis paukščių praktiškai voliojasi vietoje, nepajėgdami paeiti ir kelių žingsnių.Todėl rekomenduotume mėsinių viščiukų auginimą planuoti taip, kad iki vasaros karščių didesni kaip 2 kg svorio jau būtų papjauti. Arba auginti vasaros pabaigoje, kad suaugusiems paukščiams netektų kamuotis karštyje.
Pramoniniams paukštynams, kurie perina ir parduoda vienadienius viščiukus, stengiantis suvaldyti įvairias ligas, tenka sunaudoti didelius kiekius vaistų ir įvairių vakcinų. Deja, nei viena vakcina neduoda šimtaprocentinės apsaugos nuo įvairiausių virusinių ligų ir neretai dalis viščiukų kokį nors užkratą jau atsineša su savimi iš veislinio pulko ir peryklos. Nors viščiukus peryklose ir vakcinuoja prieš kai kurias virusines ligas, imunitetas pas jas susidaro tik per 7-10 dienų, o iki tol viščiukas yra labai pažeidžiamas ir, auginimo vietoje pasigavęs sukėlėją, gali lengvai susirgti dar iki imuniteto susiformavimo. Tai ypač lengvai nutinka, jei šalia mažų viščiukų gyvena vyresnio amžiaus ar suaugę paukščiai, ( ypač dedeklės,) kurie tuos sukėlėjus platina, patys net nesirgdami.

Mėsinius viščiukus galima pirkti dviem būdais.
– Tie augintojai, kurie turi tikrai geras patalpas auginimui ir auginimo patirties, o taip pat nori užsiauginti viščiukus pigiausiu būdu, paprastai perka ką tik išsiritusius, vienadienius viščiukus. Jie būna maždaug 40- 45 gramų svorio , juos reikia tuoj pat vežti namo, laikyti labai šiltai, nes jų  kūno termoreguliacija dar neveikia ir todėl paukšteliai lengvai sušąla. Parvežus nedelsiant  pradėti lesinti ir girdyti . Patys silpniausi ir mažiausi viščiukai paprastai nugaišta per pirmas tris – keturias dienas, taigi šiokie tokie keleto procentų nuostoliai beveik visada neišvengiami.
– Todėl mes patartume geriau pirkti viščiukus, kurie jau yra šiek tiek paūgėję, sustiprėję,  priaugę svorio. Pavyzdžiui, savaitės amžiaus mėsinis viščiukas vietoj 40 – 45 gramų jau sveria 160 – 180 gramų. Daugeliui žmonių tai labiau priimtina, nes tokį viščiuką lengviau užauginti, ypač kol dar orai vėsesni, jis jau yra atsparesnis stresams, patys silpniausieji jau būna jau  išgaišę ir auginimo nuostoliai ateityje bus mažesni. Į tokią prekybą mūsų ūkis ir orientuojasi. Mes turime aukščiausios klasės modernią auginimo įrangą, kur viščiukams iki pardavimo  sudaromos optimalios auginimo sąlygos, čia jie paauga ir sustiprėja.
Aišku, toks viščiukas kainuoja šiek tiek brangiau, nei vienadienis , tačiau su juo mažiau ir vargo . Nemažai žmonių , kurie nori greitai pasigaminti daug mėsos, perka dar didesnius – dviejų ar net trijų savaičių amžius viščiukus, kuriuos jau mažai bereikia šildyti, jų priežiūra labai paprasta ir užauga atitinkamai greičiau. Auginimo nuostoliai, jei tik viščiukai sveiki, būna minimalūs. Mes manome, kad pirkėjas pats turi atvažiuoti pas viščiuką ir kuo greičiau gabentis jį namo.

Cobb – 500 veislės mėsinių viščiukų svorio ir lesalų sunaudojimo lentelė:

M. Steponavičiaus paukščių ūkis pardavimui vienadienius mėsinius viščiukus iš anksto užsako tik gerai žinomuose Lietuvos ir kaimyninių šalių paukštynuose. Jie į fermą atvežami specializuotu transportu tam tikslui pritaikytoje taroje, kur viščiukams užtikrinamos optimalios kelionės sąlygos: reikalinga temperatūra, ventiliacija, oro apykaita ir kita. Prieš pradedant pardavinėti jie pirmiausia keletą dienų pailsi, paauga ir sustiprėja modernioje, tik mėsiniams viščiukams skirtoje paukštidėje , kuri sanitarijos sumetimais yra už kelių kilometrų nuo pagrindinės fermos.
Ūkyje sezono metu galima nusipirkti įvairaus amžiaus paaugintų mėsinių viščiukų. Paprastai jau nuo balandžio kiekvienam pirkėjui pasiūloma viščiukų pagal jo norą.

Pramoninių paukštynų pagrindinis tikslas yra uždirbti iš savo veiklos pelno. Kitaip rinkos ekonomikos sąlygomis jie neišsilaikytų. O tai pasiekti galima tik laikant tiek dedekles, tiek mėsinius viščiukus didžiuliais kiekiais, dažnai gana tirštai sugrūdus juos į pramonines paukštides.
Paukščiai ten laikomi po keliolika individų kvadratiniame metre, lesalas, vanduo ir oras tiekiama automatizuotai. Deja, čia jie dažnai neturi galimybės laisvai judėti , nekalbant jau apie saulės šviesą ir gryną orą, kuriuo mėgaujasi laukiniai paukščiai. Genetikai pasistengė pakeisti juos taip , kad jie augtų kuo greičiau ir sudėtų kiaušinių tiek, kiek joks laukinis paukštis nesudeda. Tačiau taip laikomo paukščio mėsa ir kiaušinis nėra nei toks skanus, nei maistingas, kaip gyvenančio natūraliose sąlygose. Nors Europos Sąjungoje ir priimami vis nauji paukščių gerovę ginantys įstatymai, o paukštynams nenoroms tenka gerinti jų laikymo sąlygas, jos , deja, vis dar nėra idealios. Nes visi tie pagerinimai labai brangiai kainuoja, reikia keisti įrengimus į naujus , o kas gi tam turi pinigų? Ir todėl po kiekvieno sąlygų pagerinimo neišvengiamai tenka kelti mėsos ar kiaušinių kainą.
Todėl daugelis žmonių, turinčių tam galimybes, stengiasi patys užsiauginti tiek vištų dedeklių, tiek ir mėsinių viščiukų. Daugelis sudaro jiems kur geresnes sąlygas , laikydami juos savo tvartuose, kur jiems tenka daugiau erdvės, gauna įvairesnio lesalo. Kitiems paukščiams pasiseka patekti ir į tokias sąlygas, kur jie gali laisvai išeiti į kiemą ar aptvarą, kur juos pasiekia saulės šviesa ir gali susirasti patys natūralaus maisto, kaip sliekų, vabalų, augalų sėklų . Tačiau tokiose sąlygose laikomi baltieji mėsiniai viščiukai-broileriai vis tiek turi būti kasdien papildomai lesinami kombinuotais lesalais. Nes reikiamo kiekio maisto jie ten nesusiranda, o trūkstant maisto, ženkliai sulėtėja jų augimas, jie neįgauna būdingų jiems formų. Negaudami reikalingo maisto medžiagų kiekio, jie paprasčiausiai užskursta, kūno sandara darosi panašūs į dedekles, netgi pradeda skraidyti. Ir šiaip , dėl savo masyvaus kūno sudėjimo, sunkios krūtinės ir silpnų , nors ir storų kojų, jie sunkiai ir nenoriai vaikšto ir todėl praktiškai netinkami ekologiškam laikymui.
Turtingesnėse šalyse grįžtama prie alternatyvių mėsinių viščiukų laikymo būdų, kai laikomos ir kitos veislės, kurios auga lėčiau, o paukščiai auginami suteikiant jiems komfortiškesnes, natūralesnes gyvenimo sąlygas. Šiltesnio ir sausesnio klimato šalyse, kaip Australijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kitur, kur tam yra sąlygos, vis daugiau paukščių tiesiog „ ganoma “, t.y. laikoma aptvertose ganyklose, kur jie turi galimybę laisvai judėti ir susirasti dalį maisto. Besivystančiose pasaulio, ypač atogrąžų šalyse , kur dar daug žmonių gyvena kaimuose, vietinės, senoviškos, tačiau nereiklios ir vietinėms ligoms atsparios veislės išlikę populiarios iki šiol. Aišku, tokią paukštieną pagaminti atsieina kur kas brangiau ir mokėti už ją tenka daugiau. O ir pati skerdienėlė atrodo gerokai menkesnė, palyginus su baltuoju broileriu. Daugiau kaulų, mažiau mėsos, ypač ant krūtinės.
Todėl M. Steponavičiaus ūkis dar 2015 metais augintojams jau pasiūlė alternatyvą įprastiniams mėsiniams viščiukams- broileriams – prancūziškos SASSO veislės ruduosius mėsinius lėto augimo viščiukus.

Prancūzija aplamai pagal paukštienos produktų įvairovę seniai pirmauja Europoje. Šių viščiukų yra keletas krosų ir spalvų. Priklausomai nuo pasirinkto hibrido, 2,5 kg gyvą svorį  rudieji mėsiniai viščiukai gali pasiekti per 2 – 3 mėnesius, t.y. jie auga 1,5 – 2 karto ilgiau, nei  įprastiniai baltieji mėsiniai viščiukai. Šie paukščiai yra lengvesni, judrūs, o turėdami galimybę, kaip ir dedeklės, sugeba ir patys susirasti natūralaus maisto. Labai noriai lesa smulkintą žolę ir kitus žalumynus, kas yra nebūdinga baltiesiems broileriams. Labai svarbu, kad iš prigimties jie yra gerokai atsparesni tiek įvairioms ligoms, tiek nepalankioms laikymo sąlygoms. Tiesiog yra  ne tokie lepūs, kaip dabar rinkoje karaliaujantys pramoniniai baltieji mėsiniai viščiukai. Ši jų savybė  įgauna vis didesnę reikšmę. Rudieji „kaimiški” lėto augimo broileriai, priešingai nei baltieji , daugiau mėsos sukaupia ne ant krūtinių, o ant kojų. Ir , kas ragavo, tas dažnai teigia kad jų mėsa yra skanesnė, nei pramoniniu būdu greitai užauginto broilerio. Didžiausi Europos smaguriai prancūzai tai įvertino jau seniai. Mėsos parduotuvėlėse ten jums pasiūlys kur kas įvairesnių produktų, nei pas mus.

Rudųjų mėsinių viščiukų veislinių pulkų pas mus nėra ir tikriausiai dar greitai nebus . Todėl inkubacinius kiaušinius šiems viščiukams perinti tenka vežtis iš labai toli, dažniausiai iš Ispanijos, ir dėl to toks viščiukas, aišku, yra brangesnis, nei paprastas broileris. 2016 metais mes pirmą kartą pasiūlėme ir vengrų firmos Babolna Tetra rudųjų mėsinių viščiukų- broilerių HB Color. Tai nauja veislė. Per 70 auginimo dienų jų vištos užauga iki 2,5 , o gaidžiai- 3,2 kilogramo gyvo svorio. Jų mėsos išeiga 71- 72 procentai nuo gyvo svorio. Jie irgi labai atsparūs ligomsper visą auginimo laiką krenta vidutiniškai 3,9 procento gaidžių ir tik 2,1 procento vištų. Kas augina baltuosius pramoninius broilerius, gerai žino, kad tokiam auginimo laikui tai yra labai geras rodiklis.

Šiuo metu  šie paukščiai jau papjauti. Amžius pjovimo metu- 81 diena. Vidutinės paruoštos  skerdienos masė 2,6 kg.  Iš nuosavos patirties šių eilučių autorius nori apibendrinti   jų auginimo pliusus ir minusus: 

Pliusai:
– Labai lengvas ir paprastas auginimas bei minimali priežiūra.
– Paukščiai judrūs, vikrūs. Galima leisti ir į lauką kaip dedekles.
– Lesa ką bepaduosi: kombinuotą lesalą, grūdus ,atliekas, smulkintą žolę, daržoves ir t.t.
– Sveikatingumas tikrai nepalyginamai geresnis, nei baltųjų broilerių. Užauga su minimaliais nuostoliais, praktiškai be traumų.
– Dėl įvairesnio lesalo ir lėtesnio augimo – puikios kokybės mėsa.

Minusai:
– Krūtinėlės gerokai mažesnės, nei baltųjų broilerių. Tačiau labai didelės, stambios šlaunys.
– Lėčiau auga ir 1 kilogramui priesvorio sunaudoja daugiau lesalo.
– Skerdimo metu sunku pagauti, nes yra vikrūs, sprunka į šalis.
– Šiek tiek sunkiau pešasi, tamsios plunksnos.

LABAI SKANŪS, KVAPNI IR SULTINGA MĖSA!! ( O gal dar ir šeimininkė gera ? )
Daugiau apie vengriškus ruduosius broilerius HB Color- veislės kūrėjo interneto svetainėje:
https://www.babolnatetra.com/en/products/tetra-hb-color/

Pasaulyje vis labiau plinta įvairūs ekologiški ūkiai, kur paukščiai laikomi natūraliomis sąlygomis, lesinami vietinės gamybos lesalais, nenaudojant atvežtinių žaliavų, kuriose didelę dalį sudaro genetiškai modifikuoti produktai. Juk vien Lietuva su savo nepilnais trim milijonais gyventojų, kaip paaiškėja, per metus sunaudoja apie milijoną tonų pašarų ingredientų, pagamintų iš genetiškai modifikuotų augalų, daugiausia sojos. Tai yra, net po 300 kg kiekvienam respublikos gyventojui. Suprantame, kad be tokios produkcijos niekaip neišmaitinsime vis augančios žmonių populiacijos besivystančiuose kraštuose.  Nuolat , mažėjant žemės ūkio naudmenų plotams , kito kelio tikriausiai ir nėra. Tačiau moksliniai ginčai apie tokių produktų galimą žalą žmogui dar nesibaigė ir kol kas nežinia, kas pasirodys teisūs.
Taigi tas, kas nenori kad jų racione atsirastų vadinamų GMO ( genetiškai modifikuotų organizmų), pagal galimybes stengiasi bent dalį maisto pakeisti natūraliu, dažnai savo pačių užaugintu. Tarp paukštininkų- mėgėjų tikriausiai savo gerbėjų turėtų atrasti ir tokios vištos, kurios , būdamos labai nereiklios, palyginus neblogai deda, o po metų papjovus, iš jų galima gauti ir nemažai geros mėsos. Šiaip jau, kaip žinome, pramoninių hibridų dedeklės po pirmo dėslumo sezono tesveria apie 1800-1900 gramų. Mėsos pas jas kaip ir nėra, skerdiena negraži, tinkama tik sultiniui virti ir tiek. Tačiau , pavyzdžiui, vengriškų Tetra H arba Super Harco veislių išsidėjusi višta sveria jau nuo 2,5 iki 3,2 kilogramo, panašiai kaip geras broileris. Aišku, sunkesnis paukštis yra ne toks dėslus. Tačiau laikant paukščius ne kiaušinių pardavimui, o tik savo šeimos reikmėms, toks paukščio svoris jau yra privalumas. Kaimo sodybose, kur paukščiai gali laisvai  išeiti į lauką, nemažą maisto dalį tokios vištos susiranda pačios. Ir kas labai svarbu, šie paukščiai yra ypač tvirtos sveikatos.
Tetra H ir Super Harco yra veislės, specialiai išvestos šiems tikslams Vengrijos paukštininkystės firmoje Babolna Tetra Kft. Ši firma kuria ir platina savo nuosavas veisles, tiek dedeklių, tiek ir pusiau mėsinių paukščių. Firma paukštininkystėje dirba jau 60 metų, o įsikūrė dar 1793 metais. Jų paukščių veislės populiarios ir žinomos visame pasaulyje.
Šios veislės yra geros tuo, kad jas galima auginti ekstensyviai, ekologiškai. Visi , auginę baltuosius broilerius, puikiai žino, kad jie gerai auga ir savo galimybes parodo tik neribotai gaudami kokybiško ir brangaus kombinuoto lesalo. Pabandykite pradėti jį riboti – ir broileris tuoj pat užskursta, jo augimas sulėtėja arba išvis sustoja. Broileris netgi pasidaro panašus į dedekles. Dvigubos paskirties paukščiai, kad ir gaudami prastesnį , natūralų lesalą, auga normaliai, nors ir lėčiau, tačiau neužskursta.

Tetra H Clasic hibridas yra su vienodai gerai išreikštomis mėsinėmis ir dėslumo savybėmis. Puikiai tinkama auginti namie. Pirmas 4-5 savaites tiek gaidžiukus, tiek vištaites reikėtų lesinti broilerių kombinuotu lesalu, kad sustiprėtų kūnas , gerai išsivystytų skeletas. Tada jau rekomenduojama vištaites atskirti nuo gaidžiukų ir auginti atskirai. Gaidžiukus galima lesinti neribojant lesalo, kad tik greičiau augtų. Vištaitėms gi lesalą reikėtų šiek tiek riboti, kad per daug nenutuktų. Tada jos bus dėslesnės. Tiek gaidžiai, tiek vištos – rudos spalvos. Paprastai viščiukai parduodami nerūšiuoti, rūšiuojama vėliau, kai pas paukščius jau pradeda ryškėti lytiniai požymiai. Priklausomai nuo auginimo būdo – ekstensyvaus ar intensyvaus , 12 savaičių gaidžiai sveria nuo 1,7 iki 1,9 kg. Vištos dėti pradeda 22 – 23 amžiaus savaitę. Per 60 savaičių jos sudeda 230 – 250 kiaušinių (kiaušinio svoris 60- 62 gramai). Po vieno dėjimo ciklo višta sveria 2,5 -3,0 kg ir yra tinkamai pjauti mėsai.

Super Harco hibridas yra daugiau mėsos- kiaušinių krypties . Vištos gražiai juodos su  rudai marga krūtine, o gaidžiai raibi kaip kokie vanagai . Lyginant su Tetra H Classic gaidžiai yra šiek tiek sunkesni: 2022 metų duomenimis, 12 savaičių amžiaus , priklausomai nuo lesinimo, gaidžiai jau sveria iki 1,8 – 2,0 kg. Vištos kiaušinių deda truputį mažiau, nei Tetra H. Per 60 dėslumo savaičių jos padeda 210 – 230 kiaušinių, tačiau po pirmo dėslumo ciklo jos jau sveria 2,7 – 3,2 kg. Tai jau gero broilerio svoris ir tinka pjauti mėsai. Taigi nauda dviguba : ir kiaušiniai, ir mėsa.

Daugiau apie šias veisles galima pasiskaityti aprašyme anglų kalba:
http://www.babolnatetra.com/uploads/pdf/tetra_TETRA-H__SUPERHARCO_commercial_2013_en.pdf

Pas mus šio tipo vištos dar nėra labai paplitę, nes paprasčiausiai niekas jų neatveždavo. Tačiau mes manome, kad šie paukščiai turėtų sudominti ir mūsų augintojus. Pirmuosius paukščius atgabenome 2016 metų pavasarį. Taigi kai kas jau yra jų auginęs.

Teigiama, kad laukines antis pirmieji prijaukino kinai apie  4000 m. prieš mūsų erą. Ten jų daugiausia ir auginama. Europoje jas labiausia mėgsta prancūzai. Kaip pas yra mus mėgstamas  kiaulienos šašlykas, taip Prancūzijoje mėgstamos ant grilio keptos marinuotos anties krūtinėlės.
Lietuvoje antis jau nebėra toks dažnas paukštis kaip anksčiau. Sako, kad per metus jų  pas mus užauginama tik apie 30 – 40 tūkstančių. Žymiai daugiau ančių laikoma kaimyninėje  Baltarusijoje ir ypač Ukrainoje, kuriose išliko daugiau mažų vandens tvenkinių ir žmonės  kaimuose gyvena dar kiek senoviškiau. Važiuojant ten kaimo keliais, šių paukščių matosi tikrai nemažai.

Antis šiaip yra guvus ir labai atsparus ligoms paukštis, auginamas visame pasaulyje. Turint tinkamas sąlygas, išėjimą prie vandens šaltinio, jas laikyti vienas malonumas. Daugiausia ančių laikoma Kinijoje, ten ir pagaminama didžioji dalies pasaulio antienos. Kiekviename kiniškame restorane jums būtinai pasiūlys anties mėsos, kuri , nors ir gana riebi, tačiau skani. Europoje antininkystė labiausia išvystyta Prancūzijoje. Prancūzų mėsos parduotuvėlėse jūs visada rasite jų labai mėgstamų ančių krūtinėlių ir kitų antininkystės produktų. Daug kam patinka ančių riebalai ( tame tarpe labai patinka ir šių eilučių autoriui), kuriuos galima vartoti kaip sviestą.
Dėl savo anatominių savybių ( plokščio snapo) antis nelabai tinka auginti pramoniniu būdu, kadangi daug lesalo išbarsto ant žemės. Be to, tai vandens paukštis ir uždarame tvarte jaučiasi prastokai. Gal dėl to ir nebėra pas mus pramoninių antynų. Lyginant su vištomis, joms reikia kur kas daugiau vandens, didelė dalis to vandens sunaudojama paukščiui praustis,  išlaistoma ir todėl antyne yra sunku išlaikyti reikalingą mikroklimatą ir švarą , susidaro dideli kiekiai gana skysto mėšlo. Antys , palyginus su vištomis ir kalakutais, yra sveikesnės ir atsparesnės ligoms, todėl joms beveik nereikia vakcinų ir vaistų.
Iš ančių veislių labiausiai paplitusios yra mėsinės Pekino antys. Pasitaiko pas mus ir dėsliųjų Chaki- Kempbel veislės ančių bei kitų, atvežtų iš užsienio. Nes mes Lietuvoje nei savo veislių, nei ančių veislininkystės ūkių neturime.
Populiariosios Pekino antys yra kilusios iš Kinijos laukinių kryklių , jos yra baltos spalvos,  geltonai oranžiniu snapu. Per 10- 12 savaičių užauga iki 2,7 – 3 kg ir didesnio svorio. Suaugęs  gaigalas sveria iki 3,5 – 4,0 kg, antis 3,0 – 3,6 kg. Per metus gali sudėti iki 160 – 180 kiaušinių.  Auginant pramoniniu būdu, auginimo laikas sutrumpėja iki 7 – 8 savaičių. Gerai įsisąvina tiek  augalinės, tiek gyvūninės kilmės lesalus, yra palyginus neišrankios laikymo sąlygoms. Kadangi tai neišrankus lesalui paukštis, augintojas pagal savo turimus išteklius pats nusprendžia, kaip jas lesinti – kombinuotu lesalu ar įvairiais sausais ar drėgnais mišiniais.
Kai kas  dar augina ir iš Pietų Amerikos  kilusias   muskusines antis,  arba  vadinamus mulardus  (  dirbtinius  tarprūšinius hibridus).  Apie juos lietuviškame internete prirašyta  labai daug  visokios dezinformacijos, tai paaiškinsim šiek tiek. Mulardai- tai muskusinės anties patinėlio ir naminės anties ( Pekino, Ruano ar  kokios kitos naminės  veislės ) patelės palikuonys. Kadangi tai yra  tarprūšinis hibridas, jie yra nevislūs.( Panašus atvejis yra su asilo ir kumelės palikuonimis mulais ). Mulardai paveldėjo iš abiejų rūšių  tokias teigiamas ūkines savybes, kaip greitesnį augimą, geresnę mėsos kokybę ( joje  mažiau riebalų) , tylesnį, ramesnį charakterį ir  elgesį, didesnį atsparumą šalčiui. Mulardų pateles, kaip taisyklė, augina mėsai, o patinėlius  dažniausiai laiko   kepenims.  Lesinant kukurūzais , juos nupenėti kepenims  galima per maždaug dvi savaites- greičiau, nei žąsis .   Mulardų auginimas daugiausia dėl šios priežasties  šiuo metu  pasaulyje plačiai palitęs.  Juos galima atskirti iš juodų dėmių ant galvos. Perkant mulardų ančiukus , reikia prisiminti, kad jų veislei palikti negalima, palikuonių jie neturės.  Mulardus rekomenduojama skersti arba apie 60 , arba apie 90 amžiaus dieną. Kadangi nuo maždaug 70 dienos jie keičia plunksnas , netenka svorio ir jų pešimas pasidaro problematiškas.

Nuotraukoje -vadinami mulardai ( balti su juodomis „kepurėmis”). Šalia juodas individas  – muskusinis gaigalas.

Kaip ir viščiukams, bet kokiems ančiukams pirmosiomis dienomis svarbiausia yra temperatūra, vanduo , lesalas ir ventiliacija. Būtini šildytuvai ir temperatūra po jais pirmą savaitę apie + 30 – 32 C. Antrą savaitę galima sumažinti ją iki + 28 – 29 C. Trečią savaitę jau  galima temperatūrą sumažinti iki +22 – 24 C. Aišku, reikia stebėti ančiukų elgesį ir , reikalui esant, temperatūrą pakoreguoti.
Ančiukai nemėgsta drėgnų patalpų, todėl reikia laiku kreikti ir vėdinti patalpas, kuriose jie laikomi . Tačiau jie turi turėti kontaktą su vandeniu, kad išsivystytų jų plunksnas riebalais tepanti liauka. Antraip, patekęs į vandenį paukštis prigers, nes plunksnos paprasčiausiai peršlaps.
Paskutiniu metu ančių auginimas tapo problematišku dėl gamtoje išplitusio paukščių gripo. Juo lengviausia užsikrėsti nuo laukinių vandens paukščių : ančių, kirų, žuvėdrų , gulbių. Kai kuriose šalyse jis pridarė milžiniškų nuostalių, teko sunaikinti milijonus pramoninių paukščių. Todėl būtina apsaugoti savo paukščius, ypač antis, nuo bet kokio kontaktio su laukiniais paukščiais.

Mūsų ūkis kiekvieną pavasarį atgabena pardavimui ančiukų, išperintų kaimyninėse šalyse.

Naminių žąsų protėviai yra du laukinės žąsies porūšiai. Tai gana stambus, 3 – 4 kg svorio laukinis paukštis. Gyvena Šiaurės Europoje ir Azijoje. Nuo naminių žąsų skiriasi ilgesnėmis kojomis ir kaklu. Žiemai išskrenda į šiltesnius kraštus pietuose. Minta žole, lapais ir įvairiomis sėklomis bei smulkiais gyvūnais. Auginant namie, jaunikliai nesunkiai pripranta prie žmonių ir tampa naminiais. Šiaip , lyginant su laukiniais protėviais, naminės žąsys yra palyginus nedaug pasikeitę.

Žąsų veislių yra labai daug. Wikipedijoje užsimenama apie 80 veislių. Mūsų kraštuose sutinkamų naminių žąsų veislės skirstomos į šias pagrindines grupes :
• Pietų Europos ( vengrų, italų baltosios, Čekų ir kt. žąsų veislės)
• Rusiškos ( Cholmogorų, Arzamaso, Tulos, didžiosios pilkosios, Gorkio ir kitos mažiau žinomos rusiškos vietinės veislės )
• Prancūziškos ( Tulūzos, Landų ir kitos žąsys)
• Vokiškos ( Pomeranijos, Emdeno, Reino, Šteinbacho ir kitos žąsys)
• Kiniškos ( mažai skiriasi nuo laukinių, paplitę daugiausiai Rusijos Sibire ir Tolimuosiuose Rytuose).
Žąsų veislės pagal svorį dar skirstomos į sunkias, vidutines ir lengvas. Jų būna įvairaus kūno sudėjimo ir plunksmų spalvų, nuo visiškai baltų Sevastopolio ir Emdeno iki dvispalvių, kaip Pomeranijos ar beveik juodų, kaip Tulūzos žąsų.
Galime tik didžiuotis, kad dvi žąsų veislės buvo kilę iš Lietuvos, tai Vištinės ir Pulkinės pilkosios  žąsys. Deja, veislinių Vištinių žąsų išliko nedaug ir be valstybės paramos veislė kažin ar ilgai beegzistuotų. O Pulkinės pilkosios žąsys aplamai jau pripažintos išnykusia veisle. Didesnių pramoninio tipo žąsų fermų Lietuvoje nėra, iš artimesnių mums kraštų žąsininkystė labiau išvystyta Vengrijoje ir Lenkijoje. Pas mus gi 2013 m. buvo užregistruota tik 16 sertifikuotų ūkių,  kur buvo laikoma nuo 50 iki 300 žąsų.
2008 m. spaudos duomenimis, Lietuvoje per metus buvo užauginta apie 100 000 įvairių veislių žąsų. Tuo tarpu prieš 2 pasaulinį karą lietuviai jų per metus užaugindavo net iki 5 milijonų ir daug jų eksportuodavo į Vakarų Europą. Seni žmonės dar pamena tuos laikus , kai valdžios parėdymu valstybės tarnautojams tekdavo žąsis pirkti prievarta ar net atsiimti jomis dalį atlyginimo .
Žąsys auginamos dėl mėsos, kepenų ir retkarčiais dar dėl kiaušinių.
Žąsys yra mėgstamos tarp augintojų- mėgėjų , kadangi, jei tik yra pakankamai ganyklos,  jos gali maitintis natūraliu lesalu, t.y. žoliniais augalais. Jie racione gali sudaryti net iki 80 procentų. Be to, jų jaunikliai greitai auga ir, pasibaigus šildymo periodui, yra palyginus nereiklūs.
Pirmą savaitę žąsiukams, išperėtiems inkubatoriuje, po šildytuvu reikia palaikyti 30-32 C, antrą- 25-28 C, o trečią- 22-25 C temperatūrą. Būtina nuolat stebėti žąsiukų elgesį, jeiu jiems per šalta- spaudžiasi į krūveles, triukšmauja. Per tą laiką susiformuoja jų kūno termoreguliacija ir šildymą galima nutraukti. Žąsiukai nemėgsta drėgmės, todėl kraiką reikia prižiūrėti ir nuolat užpilti ant viršaus šviežio, sauso. Pradžioje viename kvadratiniame metre galima laikyti iki 10 , o nuo mėnesio – iki 4 žąsiukų.

Išsiritusiems žąsiukams pradžioje galima duoti smulkintų virtų kiaušinių, avižinės ar kvietinės košės, į kurią jau nuo trečios dienos galima įmaišyti smulkintos žolės, vėliau ir tarkuotų morkų. Gaminami ir specialūs kombinuoti lesalai žąsiukams, kuriuose yra visos reikalingos maisto medžiagos. Tai gerokai supaprastina lesinimą. Rekomenduojama lesinti iš lesyklų, kur paukščiukai negalėtų įlipti ir užteršti lesalo. Vanduo žąsiukams girdomas iš vakuuminių girdyklų. Nuo 10 – 14 dienos juos jau galima pradėti palengva pratinti leisti juos laukan, prie natūralaus lesalo šaltinių. Nuo šeštos savaitės galima leisti ir prie vandens telkinių. Lesinant vakare nustatytu laiku žasiukai išmoksta grįžti nuo vandens namo.
Žąsų lesinimui, kaip ir įprasta šiais laikais, gaminamas jiems skirtas kombinuotas lesalas. Tačiau, kaip jau minėta aukščiau, didžiąją dalį jo galima pakeisti natūraliu augaliniu pašaru, leidžiant paukščius ganytis ( jei tik yra tam sąlygos). Trijų mėnesių amžiaus žąsiukui į dieną reikia apie100 m2 ( vieno aro) ganyklos ploto. Taigi, derinant kombinuotą lesinimo būdą – ganymą ir kombinuotą lesalą, galima ženkliai atpiginti auginimo sąnaudas ir užsiauginti sveiką, tvirtą prieauglį. Lesalą , drėgnus ir sausus mišinius galima pasiruošti  ir patiems iš ūkyje turimų žaliavų.  

Žąsys pas mus tradiciškai ant stalo patiekiamos vėlų rudenį, Kalėdų šventėms. Kadangi tai didelis paukštis, tai iš jo gaunasi puikus kepsnys didelei šeimai ir net pulkeliui svečių. Be mėsos, vertingi ir skanūs yra žąsų taukai. Gal jų ir nemėgsta mūsų vegetarai, tačiau nuo to jų vertė nemažėja. Kai kuriose Europos šalyse yra populiarus žąsų penėjimas dėl kepenėlių, kai paukštis būna priverstinai, naudojant specialias lesinimo mašinėles, lesinamas atitinkamai pašarais. Žąsų kepenų paštetas – tikras delikatesas, labai populiarus Prancūzijoje. Foie gras– riebiosios ančių arba žąsų kepenėlės – pamažu populiarėja ir mūsų kraštuose. Anot istorikų, riebiosios ančių arba žąsų kepenėlės pirmiausia išpopuliarėjo senovės Egipte. Būtent čia vietos aristokratija mėgavosi patiekalais iš foie gras dar prieš 5 000 metų. XIX amžiaus pabaigoje Prancūzijoje smarkiai išaugo foie gras industrija. Nuo to laiko Prancūzijoje paruošiama ir suvartojama daugiausia kepenėlių. Lyderio pozicijos šalis neketina užleisti niekam kitam. Šioje šalyje mūsų laikais išauginama apie 80 proc. šio delikateso visai planetai. Foie gras galima įsigyti ir Lietuvoje. Tačiau didelėje dalyje Europos šio produkto gamyba yra draudžiama.

Pagal terminį apdorojimą foie gras skirstomos į tris rūšis: termiškai neapdorotas arba šviežias, iš dalies termiškai apdorotas ir visiškai termiškai apdorotas. Giliausias tradicijas turi visiškas terminis foie gras apdorojimas. Riebiosios kepenėlės yra termiškai apdorojamos, sterilizuojamos, fasuojamos į atskirus indelius ir galiausiai padengiamos jų pačių taukais. Šitaip apdorotas kepenėles galima laikyti ne šaldytuve net iki kelerių metų. Šviežių, termiškai neapdorotų kepenėlių, nederėtų ilgai laikyti šaldytuve. Jas geriausia apkepti karštoje keptuvėje. Iš dalies termiškai apdorotą foie gras šaldytuve galima laikyti iki keleto savaičių.
Foie gras spalva gali kiek skirtis priklausomai nuo kilmės šalies, tipo bei terminio apdorojimo būdo. Spalva gali svyruoti nuo šviesiai pilkos iki švelniai rožinės. Kepenėlių kokybė paprastai nustatoma ne pagal spalvą, o pagal homogeniškumą. Aukštos kokybės foie gras yra vientisos tekstūros bei spalvos, be dėmių.
Foie gras gaunamos iš dviejų rūšių paukščių – ančių ir žąsų. Ančių foie gras kiek labiau paplitusios nei žąsų. Šio paukščio kepenėlės yra stipresnio ir išraiškingesnio skonio nei žąsų. Žąsų auginimas ir lesinimas kiek sudėtingesnis, reikalauja daugiau dėmesio. Būtent tai lemia ir didesnę kainą. Žąsų foie gras pasižymi subtilesniu, švelnesniu skoniu ir kremine konsistencija. Vis dėlto pasirinkimą, kurių paukščių kepenėlių skonis yra priimtinesnis, lemia kiekvieno mūsų skonio receptoriai. Šių eilučių autoriui foie gras- vienas iš skaniausių kada nors ragautų maisto produktų. Tačiau šio produkto gamyba susijusi su priverstiniu paukščių lesinimu, o tai ne visiems yra priimtina.

Senų žmonių pasakojimu, ir pas mus kadaise žąsys būdavo uždaromos aptvare, kad belakstydamos neišeikvotų energijos, ir, likus 10 dienų iki pjovimo, būdavo penimos miltiniais kukuliais, kad tik priaugtų kuo daugiau svorio.
JAV pastebėta, kad žasys nelesa susiformavusių braškių lapų ir neprinokusių uogų, nors jų želmenis ir jau pradėjusias bręsti uogas mielai lesa. Tačiau lesa daugelį piktžolių rūšių. Ta žąsų savybė JAV sėkmingai panaudota piktžolių nuganymui braškynuose. Be to, rudenį parduodami žąsis, braškių augintojai dar gauna papildomų pajamų.
Deja, žąsis kol kas pas mus – tik proginis paukštis. Tikriausiai dėl to žąsininkystės verslas pas mus ir nepelningas. Mokslininkų teigimu, kad žąsininkystė Lietuvoje suklestėtų, pirmiausiai reikia pradėti auginti produktyvesnių veislių žąsis. Taigi čia yra kur pasireikšti jauniesiems ūkininkams- paukščių augintojams.

Norėtume tokius vaizdus pamatyti ir pas mus, Lietuvoje ….

Mūsų paukščių ūkis kasmet atsiveža veislinių žąsiukų pardavimui iš Europos šalių. 

Naminiai kalakutai kilę iš laukinių Amerikos kalakutų. Šie paukščiai klajojo po Šiaurės Ameriką nuo dabartinės Meksikos iki Kanados. Tai stambiausi iš vištinių genties paukščių. Laukinių kalakutų patinai vidutiniškai sveria apie 7,5, o patelės- 4,2 kg. Yra keletas jų porūšių. Laukiniai kalakutai indėnų buvo prijaukinti dar gerokai prieš Amerikos atradimą.

Atradus Ameriką šie paukščiai pateko ir į kitus žemynus, tame tarpe 16-o amžiaus pradžioje ir Europą. Tuo tarpu pačioje Amerikoje laukiniai kalakutai XX amžiuje buvo beveik išnaikinti ir tik nemažų JAV visuomenės pastangų dėka jų populiaciją pavyko atkurti ir padidinti iki gana didelio skaičiaus.
Anksčiau Lietuvoje kalakutai , priešingai nei žąsys ar antys, dėl savo lepumo ir reiklumo lesalams nebuvo labai populiarūs paukščiai. 18 – 19 amžiais jie daugiausia būdavo auginami didikų dvaruose , tik vėliau jų auginimų pradėjo užsiimti ir valstiečiai. Prieš antrą pasaulinį karą kalakutai tesudarė apie 2,5 procento viso naminių paukščių skaičiaus. Kalakutai labiau išpopuliarėjo tik tarybų valdžios metais , pradėjus kurti pramoninę paukštininkystę. Kalakutas, kaip ir mėsinis viščiukas- broileris, dėl savo įgimtų biologinių ir ūkinių savybių yra tinkamas auginti pramoniniu būdu. XX a. antroje pusėje buvo sukurti mechanizmai ( lesyklos, girdyklos, mikroklimato palaikymo įrengimai) pramoniniam auginimui , išvestos atitinkamos veislės, ir tai leido kalakutą paversti masinės gamybos mėsiniu paukščiu ir išpopuliarinti kalakutieną kaip kasdieninio vartojimo produktą, o ne vien tik kaip kalėdinį kepsnį.
Kalakutų šiandien yra daug veislių, besiskiriančia plunksnų spalva ir kūno mase. Vienos jų  senesnės, labiau tinkamos ekstensyviam, naminiam laikymui, kitos pritaikytos pramoniniam auginimui. Kadangi kalakutų patinai savo mase ir augimu gerokai skiriasi nuo patelių, paukštynuose jie paprastai auginami atskirai. Lietuvoje stambieji augintojai pramoniniu būdu laiko daugiausia sunkiąsias baltųjų kalakutų veisles, pas smulkesnius augintojus ir paukštininkus- mėgėjus galima sutikti ir spalvotų ( juodų ar bronzinių) kalakutų veislių. Kadangi Lietuvoje nėra kalakutų veislinių fermų, vienadieniai kalakučiukai pavasarį įvežami iš kaimyninių šalių, daugiausia iš Lenkijos, Vokietijos, Prancūzijos.

Atrodo, pas mus populiariausios yra British United Turkeys firmos angliškos veislės BIG – 6 ir BUT – 9. Tai baltaplunksniai kalakutai, pasiekiantys rekordinius svorius. 20 savaičių amžiaus  BIG -6 veislės suaugę patinai sveria apie 20 kg ( užauga ir dar didesni) ir priauga iki 145g per dieną, o paskerdus juos vien tik krūtinės mėsos gaunama 27,2 proc. nuo gyvojo svorio. Patelės yra mažesnės ir 18 savaičių amžiaus sveria apie 12kg. Per dieną jos priauga iki 97 g. Šis kalakutų krosas yra dažniausiai auginamas fermose Lietuvoje, nes yra tinkamas išpjaustyti porcijomis ir įvairiems kalakutienos produktams gaminti. Aišku, galima kalakutus auginti ir trumpiau, bet kas gi nenori užsiauginti kuo didesnių ir pasipuikuoti prieš kaimynus ?

Mūsų ūkis įveža ir kitokių veislių kalakutų, kaip antai, juodųjų ir bronzinių. Jie labiau tinkami kalėdiniams kepsniams.